Į titulinį
Visa farmacinė ir medicininė informacija specialistams
Į titulinį
Mano užrašai
2017 m. spalio 21d.
Spaudos apžvalga Spausdinti
į užrašus
2012 12 06
Kadenciją baigiantis ministras R. Šukys: „Negalėjau įsivaizduoti, kaip ciniškai sveikatos sistemoje veikia įtakingos verslo grupės“
Ligita Sinušienė Vlmedicina.lt
Baigiantis sveikatos apsaugos ministro kadenciją Raimondas Šukys didžiuojasi, kad jam valdant nebuvo uždaryta nė viena šalies ligoninė, sumažėjo vaistų kainos, pradėjo operatyviau dirbti greitoji medicinos pagalba, o ir korupcijos sveikatos sistemoje sumažėjo. Apie tai ir kodėl ministro postas atėmė sveikatos – interviu „Vakarų Lietuvos medicinai“.

Eidamas į sveikatos apsaugos ministro postą turbūt buvote sau užsibrėžęs tam tikrą siekį, ką norite nuveikti sveikatos apsaugos sistemoje. Ar pavyko to pasiekti?

Esu teisininkas, ne medikas. Kvietimą imtis sveikatos apsaugos ministro pareigų priėmiau visų pirma kaip iššūkį politikui ir žmogui, kaip atsakomybę, kurią man delegavo Respublikos prezidentė, pasiūlius ministrui pirmininkui ir mane delegavusiai Liberalų ir centro sąjungai. Tokiu atveju žmogus nėra visai laisvas pasirinkti dirbti vieną ar kitą darbą, reikia vertinti žymiai daugiau nei posto svorį, pavadinimą ar netgi pačias funkcijas. Aš norėjau išbandyti, kaip sektųsi visiškai naujoje sistemoje vadybiniu požiūriu, kadangi į politiko darbą bet kurioje srityje visų pirma žiūriu kaip į organizatoriaus ir vadybininko, kuris priima ir įgyvendina sprendimus.

Pagrindinis iššūkis buvo praktiškai įgyvendinti iki tol popieriuje ir planuose egzistavusius siekius: sveikatos priežiūros įstaigų tinklo reorganizaciją, vaistų kainų mažinimą, korupcijos ir neteisėtų priemokų išgyvendinimą. Manau, kad per 2,5 metų pavyko pasiekti tikrai nemažai.

Buvo pradėtas ir iš esmės yra įgyvendintas ligoninių tinklo optimizavimas – vietoje 81 asmens sveikatos priežiūros įstaigos liko 62. Likusios susijungė ar buvo prijungtos prie kitų gydymo įstaigų. Pabrėžtina, kad optimizuojant gydymo įstaigų tinklą nė viena šalies ligoninė nebuvo uždaryta, skirtingai nei panašias reformas įgyvendinančiose kitose valstybėse, pvz., Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Danijoje. Per šią reformą pirmą kartą buvo sistemiškai pasižiūrėta į pačią sveikatos apsaugos sistemą – sveikatos priežiūros įstaigos ne tik suskirstytos kaip anksčiau, pagal teikiamų paslaugų spektrą, tačiau į sistemą pasižiūrėta ir per valdymo – struktūrinę bei visos sistemos optimalumo – prizmę.

Taupant valstybės lėšas bei racionalizuojant valdymą buvo atliktas Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžių įstaigų reorganizavimas – bendrieji asignavimai įstaigoms sumažėjo apie 30 proc., sumažintas ir etatų skaičius.

Pažabotas vaistų brangimas. Įgyvendinus „Vaistų prieinamumo gerinimo ir kainų mažinimo planą“ 2010-2011 m. įvyko esminis lūžis vaistų rinkoje – pirmą kartą per visą nepriklausomybės laikotarpį pradėjo mažėti kompensuojamųjų ir nekompensuojamųjų vaistų kainos. Taip pat pirmą kartą buvo imtasi priemonių ne tik mažinti Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) išlaidas, bet ir gyventojų priemokas už kompensuojamuosius vaistus bei nekompensuojamųjų vaistų kainas. Skaičiuojama, kad vidutiniškai paciento priemoka sumažėjo apie 31 proc. Ypač svarbu tai, kad pacientai sutaupė ne pirkdami mažiau vaistų, o mokėdami mažiau už jiems reikalingus vaistus – analizė rodo, kad receptų išrašoma daugiau, o pinigų vaistams įsigyti pacientai išleidžia mažiau. 



Pažymėtina ir tai, kad visos dėl minėto plano įgyvendinimo sutaupytos lėšos yra skiriamos naujų modernių vaistų įtraukimui į kompensavimo sistemą. Nors 2007-2008 m. ekonomika ir kartu PSDF biudžetas augo, tais metais nebuvo pradėtas kompensuoti nė vienas naujas modernus vaistas. Tuo metu pradėjus efektyvią kainų mažinimo politiką, netgi sunkmečiu mažėjant PSDF biudžetui, tai daroma nuolatos.

Įsibėgėjo greitosios medicinos pagalbos (GMP) pertvarka. Pirmieji rezultatai liudija, kad ši reforma yra naudinga ir žmonėms, ir valstybei. Pacientai operatyviau sulaukia pagalbos, o valstybė efektyviau naudoja GMP išlaikymui skirtus mokesčių mokėtojų pinigus. Pavyzdžiui, sujungus Vilniaus miesto, rajono, Ukmergės, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių, Elektrėnų, Širvintų GMP dispečerines tarnybas ir pradėjus valdyti GMP pajėgas iš vieno centro, gerokai paspartėjo paslaugos gyventojams, sumažėjo skundų. Anksčiau ligoniams tekdavo laukti, kol liks laisva jų rajone dirbanti brigada. Dabar centrinės Vilniaus dispečerinės interaktyviame žemėlapyje dispečeriai mato visus apskrityje dirbančius GMP automobilius, todėl į įvykio vietą ar pas pagalbos reikalingą ligonį operatyviai nusiunčiama arčiausiai esanti brigada. Laisvą medikų brigadą metrų tikslumu parenka kompiuterinė sistema. Taip taupomas laikas, juk kartais ir minutė ligoniui gali būti lemtinga.

Patvirtinti nauji sveiko ir visaverčio vaikų maitinimosi mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose reikalavimai.

Džiaugiatės palikdamas ministro postą ar apgailestaujate? Gal jaučiate nerimą dėl kai kurių pradėtų, bet neužbaigtų darbų?

Ministrų kaita – normalus civilizuotos, demokratinės valstybės atributas, todėl priimu tai kaip faktą.

Esate teisininkas. Ar neapstulbino iš arti pamatyta korupcija sveikatos sistemoje? O gal iš ministro kabineto jos nematyti?

Pati sveikatos apsaugos sistema su savo valdymo specifika man buvo nauja patirtis. Prieš ateidamas į šią sistemą neįvertinau, kaip giliai visuomenėje dėl įvairiausių patirčių ir aplinkybių yra įsišaknijęs pakankamai negatyvus požiūris į sveikatos sistemą. Panašu, kad pakeisti tokį požiūrį kelerių metų tikrai nepakanka – prireiks dešimtmečių.

Priimdamas iššūkį dirbti sveikatos apsaugos ministru taip pat tikrai negalėjau įsivaizduoti, kaip atvirai ir kartais net ciniškai veikia sveikatos sistemoje interesų turinčios finansiškai labai įtakingos verslo grupės. Mane, kaip žmogų, kaip pilietį, taip pat gerokai nuvylė suvokimas, koks vis dėlto yra didelis medikų bendruomenės specialybinis bei pacientų interesams atstovaujančių organizacijų susiskaldymas, kurį pavadinčiau „žinybiniu egoizmu“, kuomet nepaisant jokių bendruomeninių interesų, palankaus rezultato siekiama išskirtinai tik sau.

Ar sunku buvo teisininkui vadovauti Sveikatos apsaugos ministerijai? Jūsų nuomone, medikui būtų lengviau?

Lietuvoje tebėra gajūs mitai, kad konkrečiai ministerijai turi vadovauti tik atitinkamos srities specialistas. Aš tikiuosi, kad ilgainiui pas mus įsigalės Vakarų Europoje egzistuojanti praktika, kai politikas ministras visų pirma nustato kryptis, organizuoja darbą ir įgyvendina rinkėjų pasitikėjimą gavusių partijų sprendimus, o ne, pavyzdžiui, „operuoja ligonius“ ar „tiesia kelius.“ Beje, iš dabartinių 27 Europos Sąjungos (ES) sveikatos apsaugos ministrų, medicinos mokslų yra “ragavę” mažiau nei pusė – 10 ministrų. 5 yra teisininkai, po 4 studijavo politikos mokslus ir ekonomiką, 3 mokėsi socialinių mokslų, 1 – žurnalistas. Beje, dauguma medikų-ministrų yra būtent ne iš senųjų, o iš naujųjų ES narių.


Per savo politinę karjerą man teko atsakomybė vadovauti skirtingoms ministerijoms: Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos. Neteisinga teigti, kad yra lengvesnių ar sunkesnių ministerijų. Kiekvienoje ministerijoje yra ir panašių, ir visiškai skirtingų, specifinių iššūkių, tačiau bendra visais atvejais yra viena – didžiulė ministrui tenkanti atsakomybė.

Man vadovaujant Vidaus reikalų ministerijai vienas didžiausių iššūkių buvo pasiekti, kad būtų sėkmingas iki tol strigęs Lietuvos įstojimas į vadinamąją ES Šengeno erdvę (buvimas šioje erdvėje leidžia Lietuvos piliečiams nevaržomai, be vizų ir patikrinimo procedūrų, keliauti po visą Europą darbo ar asmeniniais reikalais).

Sveikatos apsaugos ministerijoje pagrindinis iššūkis buvo praktiškai įgyvendinti iki tol popieriuje ir planuose egzistavusius siekius: sveikatos priežiūros įstaigų tinklo reorganizaciją, vaistų kainų mažinimą, korupcijos ir neteisėtų priemokų išgyvendinimą.

Kaip vertinate socialdemokratų galimybes vadovauti Sveikatos apsaugos ministerijai? Jų kandidatus į ministrus? Kuris iš jų, Jūsų manymu, labiausiai tinkamas šiam postui?

Ministrais tampa parlamento rinkimus laimėjusių partijų deleguoti atstovai. Neabejoju, kad partijos, deleguodamos kandidatus į ministrus, išsirenka tokius, kurie, jų manymu, gali geriausiai atlikti numatomus darbus.

Ar ryžtumėtės dar vienai sveikatos apsaugos ministro kadencijai? O apskritai – ministro? Kodėl?

Manau, kaip ir kiekvienam mąstančiam politikui, sunkesniais gyvenimo ir darbo momentais kyla įvairių minčių, taip pat ir tokių: ar pasirinktas sunkus ir atsakingas politiko darbas yra vienintelis teisingas pasirinkimas. Pagal specialybę esu teisininkas. Šiuo metu svarstau, ką pasirinkti: valstybės tarnybą ar privačią teisės praktiką. Neatsisakau ir politinės veiklos.

Sveikatos apsaugos ministro postas pridėjo ar atėmė sveikatos?

Lietuvoje tikrai neretas pilietis yra įsitikinęs, kad už jų sveikatą tiesiogiai yra atsakingas ne jis pats, o, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministras. Todėl taip, tokia atsakomybė ministrui sveikatos tikrai neprideda. O juk dažniausiai pagrindinė problema yra pats žmogus. Jo požiūris į save, savo ir artimųjų sveikatą. Medicina, sveikatos priežiūros įstaigos kovoja tik su pasekmėmis. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad net 50 proc. žmogaus sveikatos priklauso nuo jo gyvenimo būdo, 20 proc. – nuo socialinės ir ekonominės aplinkos, dar 20 proc. – nuo paveldimumo ir tik 10 proc. žmogaus sveikatos priklauso nuo sveikatos sistemos paslaugų.

Ko palinkėtumėte Jus pakeisiančiam ministrui?

Pagrindinis sveikatos apsaugos ministro uždavinys yra dirbti taip, kad sveikatos priežiūros sistemoje esantiems žmonėms būtų sudarytos tinkamos sąlygos atlikti savo pareigas – gydyti žmones, o žmonėms – laiku gauti kokybiškas, saugias sveikatos paslaugas, racionaliai panaudojant mokesčių mokėtojų sveikatos sistemai skiriamas lėšas. Taip pat linkėčiau, kad sveikatos reikalai rūpėtų ne vien tik sveikatos apsaugos ministrui, bet ir visai Vyriausybei, nes daugelis su šalies gyventojų sveikata susijusių problemų reikalauja kompleksinių, įvairias gyvenimo ir veiklos sritis apimančių sprendimų.

Ačiū už pokalbį.


grįžti į viršų