Di­džią­ją jau­nos mo­ters die­nos da­lį užim­da­vo dar­bas. „Į na­mus vi­sa šei­ma su­si­rink­da­vo­me tik va­ka­re, va­ka­rie­niau­da­vo­me vė­lai. Ge­ros va­ka­rie­nės tai­syk­lės, jog „va­ka­rie­nė tu­ri bū­ti leng­va“, ne­si­lai­ky­da­vo­me, – pa­sa­ko­ja Vi­da. – Ne­re­tai val­gy­da­vo­me sun­kiai virš­ki­na­mą mais­tą, to­dėl pir­mą­kart su­skau­dus skran­dį, pa­ma­niau, kad kal­ti ne­tin­ka­mi mi­ty­bos įpro­čiai“.

Stip­rė­jan­tis skaus­mas ties duo­bu­te, ėmęs slink­ti že­myn po de­ši­niuo­ju šon­kau­lių lan­ku, ver­tė ma­ny­ti, jog kal­tas ne skran­dis.

„Gy­dy­to­jas, at­li­kęs echos­ko­pi­nį ty­ri­mą, įta­rė tul­žies pūs­lė­je sly­pin­čius ak­me­nis. Sa­kė, kad neiš­veng­siu ope­ra­ci­jos, ta­čiau pa­ta­rė pa­si­kon­sul­tuo­ti ir su gi­ne­ko­lo­gu, – me­na mo­te­ris. – Pa­ma­niau, jei­gu skir­siu dau­giau dė­me­sio mais­tui, ga­lė­siu ope­ruo­tis ta­da, kai tu­rė­siu dau­giau lai­ko. Min­ty­se dė­lio­jau vi­sus ne­si­bai­gian­čius dar­bus ir ban­džiau at­ras­ti vie­tos vi­zi­tui pas gi­ne­ko­lo­gą, ras­ti lai­ko ope­ra­ci­jai“.

De­ja, tul­žies pūs­lės ak­men­li­gė ne­lau­kė. Vos tik mo­te­ris at­si­kan­do ke­lis kąs­nius kep­tos ir čes­na­ku trin­tos duo­nos, pra­si­dė­jo tul­žies pūs­lės ak­men­li­gės prie­puo­lis. Ne­be­ži­no­da­ma kuo nu­mal­šin­ti ve­rian­tį skaus­mą, pa­sku­bo­mis iš­gė­rė dvi tab­le­tes nuo skaus­mo. „Plūs­te­lė­jo silp­nu­mo ban­ga, ėmė tirp­ti net au­sų ga­liu­kai. Pa­ti sau pri­sie­kiau, kad jei tik skaus­mas liau­sis, me­siu vi­sus dar­bus ir pa­si­ry­šiu ope­ra­ci­jai“, – sa­ko po­nia Vai­da.

Mo­te­ris sa­ko, jog pa­si­kon­sul­tuo­ti su chi­rur­gu Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je įsteig­ta­me am­bu­la­to­ri­nės chi­rur­gi­jos cent­re ne­bu­vo sun­ku. Ją nu­ste­bi­no tuš­čias chi­rur­gi­jos cent­ro ko­ri­do­rius. Dar la­biau nu­ste­bo, kai gy­dy­to­jas, pa­tvir­ti­nęs jau gir­dė­tą diag­no­zę, pa­siū­lė ope­ra­ci­ją at­lik­ti se­kan­čią die­ną. Pa­cien­tė, ku­riai tu­rė­jo bū­ti at­lik­ta pla­ni­nė ope­ra­ci­ja, neat­vy­ko. „Pa­ma­niau, jog taip tik ge­riau – su­tau­py­siu lai­ko“, – šyp­te­li mo­te­ris ir džiau­gia­si pri­si­mi­nus, jog ne­del­siant bu­vo at­lik­ti vi­si ty­ri­mai, o gy­dy­to­jas iš­sa­miai paaiš­ki­no bū­si­mos ope­ra­ci­jos ei­gą.

Mo­te­ris sa­ko, jog prieš at­vyk­da­ma į li­go­ni­nę spė­jo pa­si­do­mė­ti kaip ša­li­na­mi tul­žies pūs­lė­je pa­si­slė­pę ak­me­nys. Me­di­kai, at­lie­kan­tys la­pa­ros­ko­pi­nes ope­ra­ci­jas ža­dė­jo ne­skaus­min­gą ir grei­tą poo­pe­ra­ci­nį iš­gi­ji­mo lai­ko­tar­pį. Ti­ki­no, jog se­kan­čią die­ną po ope­ra­ci­jos pa­cien­tas, svei­kas ir ge­rai be­si­jau­čian­tis, ga­li vyk­ti na­mo.

„Iš tie­sų, ne­bu­vo taip vis­kas pa­pras­ta, – pri­si­me­na po­nia Vi­da. – Kai pa­bu­dau, ant sta­liu­ko pūp­so­jo dai­liai įvy­nio­tas gal ko­kių 4 cm il­gio skaus­mus kė­lęs ak­muo, ta­čiau pa­ts skaus­mas nie­kur ne­din­go, tik da­bar jis bė­gio­jo iš vie­nos vie­tos į ki­tą. Vė­liau gy­dy­to­jas paaiš­ki­no, jog tai ope­ra­ci­jos me­tu pri­pūs­to oro į or­ga­niz­mą pa­sek­mės. Tas pa­sto­vios vie­tos ne­ran­dan­tis skaus­mas var­gi­no ma­ne dvi sa­vai­tes“.

Nors ope­ra­ci­jos me­tu at­lik­tos vos ke­lios sky­lu­tės, ta­čiau pir­mo­ji ke­lio­nė iki vo­nios kam­ba­rio bu­vo il­ga ir rei­ka­lau­jan­ti daug jė­gų. Ne­pai­sant vi­sų blo­gy­bių, kas­dien ji jau­tė­si vis svei­kes­nė.

Iš­vyks­tant iš li­go­ni­nės me­di­kai iš­sa­miai paaiš­ki­no mo­te­riai nuo ko pir­miau­sia rei­kė­tų pra­dė­ti mai­tin­tis. „Kad ir sku­ba­me, ta­čiau ėmė­me dau­giau lai­ko skir­ti mais­to ruo­ši­mui, – pa­sa­ko­ja mo­ters. – Daž­niau mais­tą ga­mi­na­me ga­ruo­se. Taip iš­sau­go­ma ne tik na­tū­ra­li mais­to spal­va, kva­pas, for­ma ir sko­nis, bet ir be­veik vi­si ja­me esan­tys vi­ta­mi­nai bei mik­roe­le­men­tai. Be to, ne­rei­kia nau­do­ti pa­pil­do­mų rie­ba­lų, mais­te iš­lie­ka ir tie vi­ta­mi­nai, ku­rie pra­ran­da­mi ver­dant van­de­ny­je. Val­go­me dau­giau dar­žo­vių, at­si­sa­kė­me pa­da­žų.“

Anot Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės I chi­rur­gi­jos sky­riaus ve­dė­jo chi­rur­go Vir­gi­ni­jaus Jau­ta­kio, klai­din­gai ma­no­ma, jog tul­žies pūs­lės dar­bas – ga­min­ti tul­žį. Šį klam­po­ką, kar­tų, neut­ra­lų ar silp­nai šar­mi­nės reak­ci­jos žals­vai gels­vą sek­re­tą ga­mi­na ke­pe­nys. Sek­re­tas pro tul­žies la­ta­kė­lius nu­te­ka į tul­žies pūs­lę ir ten kau­pia­si bei kon­cent­ruo­ja­si.

Tul­žies pūs­lė – tar­si re­zer­vua­ras, ku­ria­me kau­pia­si 60-100 g tul­žies. Ke­pe­nys per pa­rą pa­ga­mi­na apie lit­rą tul­žies. Kai mais­tas iš skran­džio pa­ten­ka į dvy­li­ka­pirš­tę ir plo­ną­sias žar­nas, su­si­trauk­da­ma tul­žies pūs­lė iš­stu­mia tul­žį, ku­ri la­bai svar­bi virš­ki­nant – jos šar­mi­nis sek­re­tas neut­ra­li­zuo­ja rūgš­tų skran­džio tu­ri­nį ir slo­pi­na jo vei­ki­mą. Tul­žies rūgš­tys ak­ty­vi­na ka­sos sul­čių fer­men­tus, su­skai­do rie­ba­lus į ma­žas da­le­les, ska­ti­na žar­nų pe­ris­tal­ti­ką, ko­vo­ja su mik­ro­bais, pa­de­da vi­ta­mi­nams re­zor­buo­tis žar­ny­ne.

Pa­ša­li­nus tul­žies pūs­lę, or­ga­niz­mas ne­trun­ka pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų są­ly­gų – ne­kon­cent­ruo­ta tul­žis į virš­ki­ni­mo trak­tą po tru­pu­tį pa­ten­ka tie­siai iš ke­pe­nų, to­dėl, anot me­di­ko, svei­kai bei re­gu­lia­riai mai­ti­nan­tis ne­ky­la pro­ble­mų.

Pa­sak ne­ma­žą pa­tir­tį tu­rin­čio chi­rur­go V. Jau­ta­kio, kas ket­vir­tas suau­gęs žmo­gus tu­ri ak­me­nų tul­žies pūs­lė­je, ku­rių ga­li­ma at­si­kra­ty­ti ne­su­dė­tin­gos ope­ra­ci­jos me­tu. Tul­žies pūs­lės ak­men­li­ge daž­niau ser­ga mo­te­rys. Nie­kas ne­ga­li įvar­dy­ti konk­re­čios prie­žas­ties, le­mian­čios ak­me­nų su­si­da­ry­mą tul­žies pūs­lė­je. „Tai me­džia­gų apy­kai­tos su­tri­ki­mas, to­dėl ne­pa­kan­ka veng­ti vie­no­kių ar ki­to­kių mais­to pro­duk­tų“, – sa­ko gy­dy­to­jas.

Yra ke­lios ak­me­nų pa­ša­li­ni­mo ga­li­my­bės, vie­na – la­pa­ros­ko­pi­nė tul­žies pūs­lės pa­ša­li­ni­mo ope­ra­ci­ja, lei­džian­ti me­di­kams ope­ruo­ti pa­cien­tą net ir esant ūmiam cho­le­cis­ti­tui.

Ope­ra­ci­jos me­tu pro vi­siš­kai ma­žus pjū­vius pil­vo sie­no­je į pil­vo ert­mę įve­da­mi inst­ru­men­tai ir vaiz­do ka­me­ra. Ope­ra­ci­ja uni­ka­li tuo, kad pa­cien­to or­ga­niz­mas ne­pa­ly­gi­na­mai ma­žiau trau­muo­ja­mas, to­dėl ge­ro­kai grei­čiau pa­sveiks­ta.

„Įsi­vaiz­duo­ki­te, kur pirš­tą nu­pjau­ti, o kur tik jį įpjau­ti, – pa­ly­gi­na me­di­kas. – Ope­ruo­ti tra­di­ci­niu bū­du pa­cien­tai li­go­ni­nė­je ste­bi­mi po­rą sa­vai­čių. La­pa­ros­ko­pi­nės ope­ra­ci­jos dė­ka li­go­nis jau ki­tą die­ną ga­li kel­tis iš pa­ta­lo, o po 2–3 pa­rų – vyk­ti į na­mus.“ Be to, taip li­go­ni­nė­je pa­cien­tams gy­dy­ti išeik­vo­ja­ma ma­žiau są­nau­dų, o chi­rur­gi­jos sky­rius, ku­ria­me nie­kuo­met ne­trūks­ta li­go­nių, ne­bū­na per­pil­dy­tas