Į titulinį
Visa farmacinė ir medicininė informacija specialistams
Į titulinį
Mano užrašai
2017 m. rugpjūčio 20d.
Spaudos apžvalga Spausdinti
į užrašus
2011 08 05
Uogų ir grybų sezono pavojai: ar čiulpti nuodus įgėlus gyvatei?
balsas.lt
Prasidėjus uogų ir grybų sezonui, ne vienas savaitgalį patraukia į miškus. Verta žinoti, kad be miško gėrybių ir uodų ten galima rasti ir kai ką daugiau.

Lietuvoje tegyvena vienintelė nuodinga gyvatė – paprastoji angis (marguolė). Jos galva, kaip ir daugumos kitų nuodingų gyvačių, yra plati, trikampio formos, ant jos yra X formos raštas, o jei pavyks pažvelgti į nasrus, pamatysite akivaizdžiai matomus iltinius dantis, kurių paprastos gyvatės neturi. Kūno viršus pilkas, pilkai ar tamsiai rudas, 75–80 cm. Išilgai nugaros vingiuoja ruda ar juoda juosta.
Angis Lietuvoje ankščiau buvo dažna, ypač pamiškėse, drėgnuose miškuose, miško aikštelėse, kirtavietėse bei pelkių ar ežerų pakraščiuose, kur auga aukšta žolė. Mėgsta šiltas ir saulėtas vietas. Per metus Lietuvoje nuo gyvačių nukenčia 65–70 žmonių. Daugiausia gyvatės įkandimų užregistruojama Dzūkijoje.
Kaip papasakojo visą parą veikiančio Apsinuodijimų informacijos kontrolės biuro vedėja gydytoja klinikinė toksikologė Laima Gruzdytė, šiuo metu biuras nesulaukia ypatingo signalų dėl gyvačių įkandimų pagausėjimo. „Kaip ir kasmet, tokių skambučių yra, bet ne visada gali iš nukentėjėlio tiksliai sužinoti, ar jam įgėlė gyvatė, ar koks vabzdys“, – akcentuoja pašnekovė. Juolab, kad vasarą gyvatės neturi tiek nuodų, kiek pavasarį, kai pamiegojus per žiemą ir prisikaupusios pavojingų syvų, išeina medžioti. Sočių gyvačių įkandimas, vadinamas sausu, jos tik suleidžia dantis. Žinoma, vis tiek išgąsdina, o ir žaizdą reikią rodyti gydytojui.
Angis yra neagresyvi gyvačių rūšis ir kanda tik užklupta netikėtai ar išprovokuota tai daryti. Užuot puolusi pirma, visuomet stengiasi pasislėpti ar išvengti kontakto su už save kur kas didesniais padarais. Bet pavojus vis tiek yra, nes kaip retorišklai klausia gydytoja: „Jei mes patys veržiamės pas jas į namus, kodėl gi jos, gyvatės, negali ir pas mus ateiti? Miškas vis labiau artėja prie namų, mažai išvaikščiotų vietų beveik nebėra“.
Gyvatės išskiriami nuodai hemotoksinai sukelia kraujo hemolizę (raudonųjų kraujo kūnelių plyšimą) arba sutrikdo kraujo koaguliaciją (gebėjimą krešėti). Gyvatės nuodai organizme pradeda veikti maždaug po 20 minučių nuo įkandimo. Žmogų ima pykinti, jam darosi silpna, skauda galvą, kankina troškulys. Gydytoja Laima nuramino, kad angies įkandimai yra retai pavojingi gyvybei. Nuodingi įkandimai sunkesni vaikams, nes jie sveria nedaug, todėl didesnė nuodų koncentracija jų organizme sukelia pavojų sveikatai. Senyvi žmonės, pasak medikės, taip pat rizikuoja patirti rimtesnius padarinius, tačiau svarbiausia yra vieta, kur įkąsta. Jei įgelta galūnė, ne taip baisu, pavojinga, jei gyvatė „žiebė“ į galvą, smilkinius, arti kvėpavimo takų.
Pasirodo, netgi bitės yra pavojingesni žmogui padarai nei angis, dažniausiai todėl, kad jų įgėlimas sukelia anafilaksinę reakciją, kuri gali baigtis mirtimi. Nepaisant to, įkandus gyvatei ir įtariant apie jos nuodingumą, visuomet reikia kreiptis į medikus.
Kokia pirmoji pagalba įkandus gyvatei?
Kaip minėjo gyd. Laima Gruzdytė, nepanikuokite – mirtis nuo gyvatės įkandimo ištinka retais atvejais. Venkite nereikalingų judesių – judant nuodai greičiau pasiskirsto kūne. Neskubėkite užspausti žaizdos, leiskite pakraujuoti 15-30 sekundžių – išbėgs dalis nuodų. Kuo greičiau nuplaukite žaizdą švariu vandeniu su muilu (jei yra galimybė) ir uždėkite šaltą kompresą. Šaltis numalšins skausmą ir patinimą, trukdys nuodams išplisti kūne. Nuimkite veržiančius daiktus: apyrankes, žiedus, laikrodį, taip neleisdami pažeistai vietai tinti. Na ir kuo skubiau – pas medikus.
O ko negalima daryti įkandus gyvatei?
Iki šiol ginčijamasi, ar reikia iščiulpti nuodus. Pasak gyd. L. Gruzdytės, dabar ruošiamame toksikologijos vadovėlyje sužinosime visas naujausiais pirmosios pagalbos rekomendacijas, bet Apsinuodijimų informacijos kontrolės biuro specialistai jau dabar pataria to nedaryti: gelbėtojas gali nukentėti labiau nei pats nukentėjėlis, nes nuodai per menkiausius plika akim nematomus gleivinės sužalojimus gali pakliūti į kraujotaką.
Teko girdėti, kad žaizdą bandoma prideginti. Gydytoja teigia, kad to daryti taip pat negalima, nes uždegiminė audinių reakcija dar labiau suaktyvėja. Negalima pakelti sužalotos galūnės aukščiau širdies lygio, nes taip nuodai greičiau išplis kūne. Negalima labai stipriai užveržti galūnės – atleidus, kraujyje susikaupę nuodai gali plūstelėti į kraujotaką ir sukelti šoką.
Žaltys ar gyvatė?
„Kartą pasiklydau miške, – jau linksmai savo istoriją pasakojo kolegė. – Ėjau ieškodama proskynos ir taip apsidžiaugiau, kai ją pamačiau, bet staiga išvydau visą knibždėlyną gyvačių. Rėkdama ir išbėgau pas žmones, o pasirodo, tai buvo žalčių šeimyna. Nuo gyvatės žaltys skiriasi dviem stambiomis geltonomis dėmėmis galvos šonuose, atrodo, kad jis turi baltas arba geltonas ausytes“.
Baimės akys didelės ir, kaip sako žurnalistas gamtininkas Adolfas Drungilas: „Ką jau ten kalbėti apie gyvates, jei miesto žmonės bijo net varlių“. Juokas juokais, bet atsarga gėdos nedaro.
Taigi, ką reikia žinoti, norint išvengti susidūrimo su gyvate? Išėjus į mišką reikia avėti aulinius batus, nes gyvatės retai įkanda aukščiau apatinio blauzdos trečdalio. Kai brisite per aukštą žolę ar vaikštinėsite uogaudami drėgnomis, pelkėtomis vietomis, priekyje su lazda visada „apčiuopkite" kelią: palenkite žoles, padaužykite į žemę ar į kelmus, nes, nors gyvatės kurčios, jos puikiai jaučia judesį, todėl stengsis sprukti jums iš kelio. Pamatėte gyvatę? Sustokite – jei ji nekreipia į jus dėmesio, iš lėto eikite toliau, jei pasuko į jus galvą, ramiai ir iš lėto traukitės atgal. Nedarykite staigių judesių, nemosuokite lazda gyvatei prieš galvą – tai tik dar labiau suaktyvins jos agresiją ir išprovokuos puolimui.
Keliaudami tamsiu paros metu, kelią apšvieskite žibintu – gyvatės nemėgsta ryškios šviesos ir sprunka. Miške nesiilsėkite prisėdę ant kelmų – gyvatės mėgsta tūnoti po šaknimis ar kelmo kiaurymėse. Nesmalsaukite kišdami rankas į olas, dreves ar kitas angas medžiuose ir žemėje, nekilnokite akmenų, šakų, medžio puvenų – nežinia, kas ten gali tūnoti.
Tvarkydami sodo ar miško aplinką, naudokite įrankius su ilgu kotu, rankomis nerinkite lapų, sausuolių ir kitokių atliekų – gyvatės mėgsta ten slėptis nuo kaitros, taip pat neretai ieško ten sau grobio. Bet tikrai tikisi ne jūsų, o graužikų.
Jei ištiko bėda, galite paskambinti į visą parą veikiantį Apsinuodijimų informacijos kontrolės biurą telefonais 8 52 362 052 arba +370 687 53378 ir pasitarti su kvalifikuotais specialistais, ką daryti. Ten dirbantys medikai Jus nuramins, patars ne tik įkandus gyvatei, bet ir kuo nors apsinuodijus, susižeidus. 

grįžti į viršų